Viešumoje pasklidęs studentų atviras laiškas VDU rektoriui atskleidžia tik nedidelę AMF studentų akcijos norėtos paskleisti žinutės dalį. Taip, iš dalies akcijos tikslas buvo parodyti, kad universitetas realybėje stipriai prasilenkia su savo išdidžiai reklamuojamais kritinės minties, kūrybinės laisvės ir artes liberales principais. Rektorius nepripažindamas policijai akciją surengusių studentų kaip šventės dalies, o vėliau teisindamasis, kad ją reikėjo suderint iš anksto su pačiu rektorium parodo, kad kritinė mintis priimtina tik ją suderinus su valdžios institucijom (ar nebūtų keista prašyti rektoriaus leidimo akcijai, kuri kritikuoja patį universitetą?). Taip pat yra stebėtinas piar’o neišmanymas, kai keičiama nuomonė su didėjančiu žiniasklaidos spaudimu: pirmiausia AMF studentai nebuvo šventės dalis, tada buvo, bet nesuderinus akcijos su valdžia, o galiausiai, teigiama, kad rektorius pilnai akcijos dalyvius laiko šventės dalimi ir stos teisme į teisingumo pusę.
Bet studentai siekė parodyti ne tik tai. Pagrindinis akcijos tikslas buvo pasisakyti prieš naujojo darbo kodekso įvedimą ir atkreipti dėmesį į struktūrines ekonomines problemas, kurios skurde priverčia gyventi didžiąją dalį visuomenės, įskaitant studentus. Norisi aktualizuoti šią akcijos dalį, kad ji nebūtų užmiršta tarp svarstymų ar tai buvo įstatymo pažeidimas ar žodžio laisvės ribojimas.
Pirmiausia, akcija bandė mesti iššūkį dominuojančiai nuomonei, kad viskas priklauso tik nuo tavęs, kokias studijas pasirinksi ir kaip mokysies, kokį darbą susirasi ir kiek uždirbsi. Šis individualistinis požiūris veikia kaip ideologija, kuria galima pateisinti sisteminę nelygybę: parduotuvės darbuotojas mažai uždirba, nes jis, esą, pats kaltas dėl to, kad neieško geresnio darbo; niekas studentų neverčia imti paskolų ir niekas neverčia eiti į universitetą, o po to skųstis, kad darbo negauna ir t.t. Šalia to, turime sėkmės istorijas, kaip verslininkas atrado savo pašaukimą kurti kompiuterines programas, įkūrė firmą, ir dabar gyvena turte. Vadovaujantis šia logika, galima pamanyti, kad visuomenė yra padalinta į išmaniųjų ir nevykėlių klases, į tų, kurie nuosaikiai dirba bei tų, kurie tinginiauja ir dėl to nenusipelnė geresnės egzistencijos šiame pasaulyje.
Bet mes negyvename vakume ir ekonomika neveikia pagal principą: kiek dirbi, tiek gauni. Viešųjų paslaugų nykimas yra progresas užtikrinantis socialinės atskirties didėjimą, o ne visuomenės gerovę. Darbo rinkos liberalizavimas ir dereguliacija užtikrinama ne didesnį pasirinkimą visiems, o tai, kad nuo šiol diktuos esantieji galios pozicijoje.
Aukštojo mokslo, darbo rinkos ir socialinių paslaugų reformos buvo ar yra pristatomos kaip sistemos efektyvizacija, konkurencingumo ir produktyvumo didinimas. Bet kodėl nemokamo mokslo panaikinimas ir suprekinimas turėtų reikšti progresą? Kodėl akivaizdžiai mažinamos darbuotojų garantijos, socialinės išmokos, ilginami viršvalandžiai, trumpinamos atostogos turėtų darbuotojui reikšti progresą? Galbūt tai leidžia augti ekonomikai, bet sąskaita tų, kurie tą ekonomiką palaiko, t.y. pigiausiai apmokamų ir labiausiai išnaudojamų.
Tuo tarpu pagal rinkos logiką veikiantys universitetai labiau rūpinasi piar’u negu darbuotojų algomis. Politikai rūpinasi kaip pritraukti užsienio investicijas, o ne kaip pažaboti augantį skurdą ir užtikrinti žmonėms orų pragyvenimą. Mokslas, pensijos, sveikatos apsauga pamažu tampa privilegija, o ne visų teise, jeigu mes ją kadanors esam turėję.
Būtent tokiame kontekste ir reikia suprasti studentų akciją. “Aukštasis Moxlas” simbolizuoja viešųjų paslaugų nykimą joms patampant verslo kompanijomis, o “laimės ratas” rodo realybę, kurioje gyvena arba bus priversta gyventi didžioji dalis žmonių.
Pasisakymas prieš aukštojo mokslo suprekinimą ir darbo kodekso liberalizavimą yra pasisakymas už kitokį progresą. Mokslas turėtų būti laikomas kaip bendras visuomenės gėris, nepritaikomas verslo logikai ir prieinamas visiems. Darbuotojų teisės turėtų atsispindėti materialinėje visuomenės lygybėje, o ne įsivaizduojamame “lygiame” pokalbyje tarp darbdavio ir darbuotojo.
Kokia lygybė gali būti tarp “Maximos” milijardinės kompanijos ir minimumą uždirbančio darbuotojo? Kokia reikšmė rektoriaus kalbose apie laisvę, kai girdime, kaip universitetuose yra išnaudojami darbuotojai?
Kodėl studentams tai turėtų rūpėti?