Anrasis atsakymas rektoriui

Mielas rektoriau, t.y. miela moxlo institucija tarp gausybės kitų,

Dėkojame jums už palaikymą viešojoje erdvėje ir pripažinimą, kad Aukštojo Moxlo fakultetas buvo Rugsėjo 1-osios šventės bei VDU bendruomenės dalis (iš tikrųjų esame visų universitetų bendruomenių dalis, nori jie to ar ne). Visgi mūsų padėka yra tik mandagumas, nuoširdumo joje mažai. Jūsų viešojo kalbėjimo viražas nuo pirmojo jums adresuoto laiško iki dabar rodo tik (nesėkmingos) viešųjų ryšių kampanijos likučius, o ne tikrą susirūpinimą. Jei tikrai rūpėtų, dar Rugsėjo 1-ąją būtumėte atėjęs laimės rato pasukti ir paraginti pareigūnus nesikišti į universiteto autononomiją arba bent jau jūsų laiškas mums būtų buvęs kitoks.

Pirmuoju atviru laišku siekėme atkreipti dėmesį į susirinkimo laisvės varžymą. Tą mes, atrodo, jau pasiekėme – dabar norime grįžti prie akcijos turinio. Panašu, kad su aukštuoju mokslu susijusias problemas nušlavė žiniasklaidos dėmesys pačiam protestui, t.y., formai. Vieniems tapome “vargšais apkaltintais studentais”, „romantiškai kvailiojančiais“ vaikiščiais, kitiems – simboliu, kaip veikia policinė valstybė ir ribojama protesto laisvė. Jums tuo tarpu esame “kūrybingas ir iniciatyvus jaunimas”, kurį naudinga pakviesti diskusijai. Taip išlaikomi nepakitę galios santykiai – “jaunimas” (t.y., žemesni pagal rangą), labai įdomūs, bet jūs ir taip jau puikiai išmanote problemas ir jų sprendimus, na o “jaunimas” jums gali tik padėti, patarti, ditirambą pagiedoti. Paskutinis žodis visuomet liks ne studentams, ne dėstytojams, ne bibliotekininkams ar ūkvedėms – paskutinį žodį visuomet tars administracija. Pasmerks arba apgins, paglostys arba nubaus, leis arba uždraus.

Neneigiame nei kūrybiškumo, nei protesto laisvės svarbos. Vis dėlto – gana, dėkui, viešumo, logikos ir pilietinės visuomenės pagalba, panašu, jau apsigynėme patys, “tėvelių” mums nereikėjo tuomet ir nereikia dabar. Atėjo metas ne tik jums, bet ir visai aukštojo mokslo sistemai išgirsti ir įsiklausyti, ką iš tikrųjų nori pasakyti joje dalyvaujantieji. Tuomet galėsime ir padiskutuoti.

Mes protestavome prieš tebesitęsiantį aukštojo mokslo suprekinimą, kvietėme studentus solidarizuotis su darbuotojais, kuriais jie šioje sistemoje, deja, neišvengiamai buvo, yra arba bus. Puikiai suprantame, kad universitetai ir akademijos yra didžiojo verslo ir valstybinės taupymo politikos įkaitai – kai kurie iš jų tai aristokratiškai slepia, kiti atvirai žaidžia pagal žaidimo taisykles. Todėl nekaltiname universitetų, tuo labiau tik vieno VDU, kad jie negeba pakeisti žaidimo taisyklių – kaltiname juos tuo, kad jie net nesistengia.

Todėl jei norite diskusijos – puiku, pats metas, seniai reikėjo. Bet mes griežtai atsisakome dalyvauti “valdžios” ir “kūrybingų studentų” grupelės pasitarime arba gražiai surežisuotoje bepyktėje diskusijoje, kurioje taikiai apsvarstomos “galimos problemos”, profesoriai ir administratoriai pasipuikuoja savo išmanymu bei galia, sutariama, kad pokyčiams vykti neleidžia “aukštesnės jėgos”, liūdnai palinguojama galvomis, apsikeičiama vizitinėmis ir mandagybėmis prie alaus bokalo.

Kviečiame į diskusiją, kurioje:

* jūs, o taip pat ir visa aukštoji administracija bei profesūra, atsisakytų savo regalijų, įsiklausytų ir taptų tik viena iš daugelio pusių;

* nebūtų svarstoma, ar egzistuoja materialios problemos, su kuriomis kasdien susiduriame mes, mūsų kolegos, draugai ir pažįstami, t.y., mūsų kasdienis gyvenimas; tokie svarstymai žeidžia ir rodo nepagarbą;

* būtų svarstoma, kaip, kovojant su materialiomis problemomis, mūsų gyvenimai galėtų virsti vis pakenčiamesniais;

* galėtų dalyvauti formalios ir neformalios visų trijų pakopų studentų grupės bei organizacijos (o ne tik pakalikiškos atstovybės!), akademinių darbuotojų profsąjungos, neakademiniai universitetų darbuotojai, visų lygių ir vardų dėstytojai;

* diskusijos dalyviams būtų užtikrintas saugumas, t.y., nepasitenkinimo raiška nesibaigtų tyliu jų pašalinimu.

Apie ką norime kalbėtis? Sąrašas begalinis (ilgą laiką tylint arba niekam tavęs nesiklausant, minčių prisikaupia visokių), bet pradėkime nuo pagrindų. Aukštųjų mokyklų valdyme beveik nebeliko politikos, vien administracija, t.y., sprendimus priima vykdomoji valdžia. Darant analogiją su valstybe – įsivaizduokite, kad vyriausybė diktatoriškai paleido seimą ir ėmė pati leisti įstatymus. Klausimai “kodėl” bei “ar” yra pamiršti – svarbiausia “kaip” patenkinti didžiojo verslo ir valstybės įgeidžius, “kaip” išlikti ir užtikrinti gerą gyvenimą administracijos viršūnėms, “kaip” pritraukti krepšelį, “kaip” sukurpti geresnį projektą, žvilgesnį tinklapį, geresnius viešuosius ryšius. Mums belieka klausti – “kaip” ištrūkti iš rinkos ir valstybės diktato ir užtikrinti universitetui pakankamą autonomiją maištauti bei pakankamai laiko ir erdvės klausti esminių klausimų? Kaip sukurti iš tikrųjų studentų interesus atstovaujančią instituciją, kuria jau seniai nėra – o gal niekada ir nebuvo – administracijai pataikaujančios studentų atstovybės?

O jei jau kalbame apie politiką, tai kalbėkime apie labai materialią ir kasdienę politiką. Mažėja studentų, mažėja pinigų, tenka atleisti darbuotojus – kodėl universitetai tai daro patyliukais, nuolat mažindami krūvį, leisdami “patiems susiprasti”, kad jau metas išeiti? Kodėl, atleidžiant neakademinius darbuotojus, “reorganizuojami” skyriai, užuot elgusis pagal (tegul ir ydingą) darbo kodeksą? Kur išeitinės kompensacijos ir darbo vietos saugumas? Kodėl mažinamos stipendijos, kai tuo pat metu dygsta nauji prašmatnūs pastatai? Kodėl doktorantai, finansuojami valstybės, yra naudojami kaip nemokama darbo jėga?.. Kitaip tariant – kaip pasiekti, kad būtų radikaliai perskirstyti aukštųjų mokyklų ištekliai?

Galbūt tuomet iš tikrųjų imtų gerėti ir mitinė “studijų kokybė”, galbūt atsirastų erdvė akademinei kritikai? Ekonomikos studijose nelitkų veikėjų, kurie gali sau leisti aiškinti apie lenkų ir žydų kaltę dėl blogos Lietuvos ekonomikos, studentams nebūtų kalamos atgyvenusios patriarchalinės vertybės, bibliotekoje nebereiktų su žiburiu ieškoti kritinės literatūros, istorijos paskaitose būtų prisimintas autoritarinis Lietuvos laikotarpis ir žydų genocidas, o universitetai nevirstų tuo, kuo po truputį virsta dabar, t.y., verslumo laboratorijomis.

Jei užsiimtumėme bent vienu iš šių klausimų – tokioje diskusijoje mes norėtumėme dalyvauti. Diskusijoje, kuri nebūtų vienatinis ir nebepasikartojantis įvykis, o suteiktų progą imti organizuotis universitetų viduje ginant savo ir vieni kitų interesus, tuo pat metu kaip įmanoma priešinantis valstybinei taupymo politikai ir “rinkos laisvei”, t.y., didžiojo kapitalo vergijai. Diskusijai, kuri virstų veiksmų planu. Blogiausiu atveju gautumėme pajusti, kad bendraminčių kur kas daugiau, nei manome, o teigiamiems ir oriems pokyčiams trūksta tik susitelkimo.

Galime imti derinti laiką, vietą ir formatą. Pasikartosime – nepraleiskite bent šios progos VDU paversti progresyvaus pokyčio židiniu. Prisiminkite kovotoją ir akademikę Angelą Davis – “nustojusi susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ėmiau keisti tai, su kuo negaliu susitaikyti”.

Radikalių pokyčių jums, jūsų kolegoms ir sau pačioms linki

Aukštojo Moxlo fakultetas