Vėl pradedamas svarstytis naujas darbo kodekas

Tolbiac-23-mars-2016Prancūzijoje tebesitęsia protestai prieš naująjį darbo kodeksą, daugelis universitetų yra okupuoti studentų ir paskaitos nevyksta. O Lietuvoje seime šiandien prasideda svarstymai dėl naujojo darbo kodekso. Primename pagrindinius straipsnius, kurie labiausiai mažina darbuotojų teises:

58 str. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia. Darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės įstaigas,…,turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio Kodekso 56 str. 1 d. (t.y. priežastis gali būti nenurodyta) įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Šiuo metu darbuotojas negali būti atleistas be priežasties.

65 str. Darbo sutarčių rūšys. Siekiama įtraukti nenustatytos apimties (nulio valandų) darbo sutartį. Dirbant pagal tokią sutartį būsite visiškai priklausomas nuo darbdavio – nebus garantuotų darbo valandų per mėnesį (reiškias ir garantuotų pajamų) arba kaip tik, garantuoto poilsio.

66 str. Terminuotos darbo sutarties sąvoka ir terminas ir 68 str. Terminuotos darbo sutarties pasibaigimas. Terminuotų sutarčių sudarymo supaprastinimas, leidžiant sudaryti terminuotas sutartis ir nuolatinio pobūdžio darbui bei neapsaugant darbuotojo reikalavimu mokėti išeitinę išmoką terminuotos sutarties pasibaigimo atveju. Toks reikalavimas yra tik tuo atveju, jei sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus. Taigi, galėsite pradirbti tris metus ir po to negauti jokios išeitinės išmokos. Iki šiol, terminuotas sutartis nebuvo galima sudaryti neterminuoto darbo formoms.

168 str. Žalos atlyginimo sąlygos. Šio straipsnio formuluotė numato neribotą darbuotojo materialinę atsakomybę: kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Darbe nutinka visko – galbūt įvyks sunkvežimio avarija, galbūt įžeisite savo bosą ir tada, galbūt jūsų bosas teismu prisiteis iš jūsų žalą keliasdešimt kartų didesnę už varganą minimumą. Iki šiol, iš darbuotojo priteistos žalos dydis buvo atitinkamas darbuotojo turtinei padėčiai.

Xxx str. Padidinti leidžiamą suminį savaitės darbo laiką nuo 48 iki 60val. Šis straipsnis profsąjungų buvo išsireikalautas ištrinti, tačiau seime šis pakeitimas yra vėl užregistruotas ir gali būti sugražintas.

Posted in Darbuotojų Teisės, Naujienos, Solidarumo Tinklas/Solidarity Network | Tagged , | Comments Off on Vėl pradedamas svarstytis naujas darbo kodekas

AMF reakcija į žiniasklaidos ir politikų dėmesį

Rudenį švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pradėjo dar kartą kelti savo teisėtus reikalavimus. Aukštojo Moxlo fakultetas jau nuo tada palaiko ir remia teisėtus mokytojų ir kito švietimo personalo protestus ir streikus, rems ir toliau.

Žiniasklaidos ir politikų dėmesio šiame kontekste susilaukęs Fakultetas yra tendencingai mistifikuojamas, jam metami kaltinimai naudojimusi mokytojų problemomis savai propagandai skleisti, teigiama, jog jis yra nusiteikęs prieš šalies gynybos stiprinimą ir pan. Ypač daug dėmesio susilaukė AMF dalyvavimas mokytojų proteste.

1. Fakultetas nėra kokia nors slapta veikianti organizacija, turinti kokių nors “tam tikrų” ryšių su “tam tikromis” organizacijomis ar “tam tikromis” valstybėmis. AMF susikūrė viešo renginio metu ir jo pasekoje, organizavo viešą studentų, moksleivių ir universitetų darbuotojų asamblėją, mėgino į ją kviesti kuo daugiau žmonių ir prisijungti prie AMF veiklos – studentų, (ypač jaunųjų) dėstytojų ir kitų universitetų darbuotojų gyvenimo sąlygų gerinimo. Visa AMF veikla yra vieša.

Žiniasklaidos ir politikų mėginimai pateikti AMF kaip “neaiškią grupuotę” yra arba namų darbų neatlikimas (internete informacijos apie AMF daug) arba, kas yra labiau tikėtina, mėginimas toliau gąsdinti visuomenę ir skaldyti solidarumą tarp streikuojančių ir juos/jas palaikančių. Ministro pirmininko mesti kaltinimai profsąjungoms pelnytai susilaukė gausios kritikos, todėl buvo griebtasi šiaudo – demonizuoti AMF.

2. Fakulteto nuomonė, į kurią sutelpa gausybė skirtingų jo studentų/čių nuomonių, negali būti supaprastinta iki “reikia/nereikia ginti Tėvynę”. Vis dėlto, AMF, nenorėdamas įsivelti į šiuos bergždžius ir visuomenę skaldančius ginčus, nori nuolatinių gąsdinimų akivaizdoje pasiūlyti konstruktyvių alternatyvų.

Per pastaruosius kelis metus buvo mesta labai daug pastangų gąsdinti visuomenę Rusijos grėsme. Tiek žiniasklaidos priemonės, tiek valstybės vadovybė kasdien kalbėjo apie grėsmes, nuolat hiperbolizuodami esamą situaciją. Tokios baimės vėliau tapo priežastimi grąžinti šauktinių kariuomenę ir padidinti krašto apsaugos gynybos biudžetą. AMF nepritaria, kad šauktinių grąžinimas ar didesnis karinis biudžetas prisideda prie visuomenės saugumo. Atskiri AMF studentai/-ės ne kartą kėlė viešas diskusijas šiais klausimais, bendravo ir su (visų mylimais) vadinamaisiais ekspertais, ir su kariuomenės atstovais. Nuomonė, kad yra vykdoma gąsdinimo politika, kuri vėliau naudojama platesnei visuomenės kontrolei, nebuvo išsklaidyta, nes išskyrus nepagrįstas baimes, argumentų vykdyti tokią politiką nėra.

AMF mano, kad visuomenės saugumą pirmiausiai reikia didinti mažinant socialinę atskirtį, suteikiant ar bent mėginant suteikti orų gyvenimą kiekvienam/-ai, kuriant bendruomeniškus, savitarpio pagalba paremtus ryšius, kovojant už darbuotojų ir diskriminuojamųjų grupių teises, o ne perkant dar vieną tanką ar vandens patranką.

3. LRT laidoje “Savaitė” LR Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus klausė, “ar tikrai [krašto apsauga] yra tema, kurią reikėtų sieti su mokytojų atlyginimais? Juk mes kalbame apie atlyginimus, tai ir kalbėkime apie juos. … Kuo čia dėtas šauktinių prikvietimas į Lietuvos kariuomenę?” Visų pirma, šauktiniai nėra “prikviečiami” į kariuomenę, jie yra pašaukiami ir dažniausiai per prievartą atlieka prievolę. Antra, taip, tikrai tai yra tema, kuri gali būti sietina su mokytojų atlyginimais, nes tiek krašto apsaugos išlaidos, tiek mokytojų atlyginimai yra tame pačiame biudžete. Be to, kai kalbama apie politinę valią, tikrai nesunku pastebėti, kad papildomi 130 milijonų krašto apsaugai skiriami lengva ranka, o dėl keliolikos milijonų mokytojai turi dvi savaites streikuoti.

Vicekancleris teigia, kad toks AMF pasirinktas kritikos aspektas galimai bus išnaudotas valstybei priešiškų jėgų. Belieka paklausti – ar manote, kad “priešiškos jėgos” nėra mačiusios Lietuvos biudžeto?

Kaip manote, kiek Jūs pats prisidėjote prie AMF idėjų ištransliavimo? Mes manome, kad labai daug, nes tikrai tiek nebuvome įdomūs iki Jūsų gąsdinimo mumis. Belieka padėkoti už reklamą.

Posted in Naujienos | Comments Off on AMF reakcija į žiniasklaidos ir politikų dėmesį

Tarnauti Atsisakau – Vasaris 2016

cut out army_3

Pdf skaitymui

Šis Tarnauti Atsisakau numeris išleistas mokytojų streiko ir protesto proga.

Nuolat ir nepailstančiai už geresnes sąlygas mokyklose, didesnį švietimo biudžetą ir savo atlyginimus kovoję mokytojai didžiąją dalį laimėjimų prarado 2009 m., vyriausybei vykdant žymiąją staigiąją diržoveržio reformą. Mokytojų algos ir mokinio krepšeliai per 7 metus – nors krizė neva jau baigėsi – taip ir negrįžo į 2009 m. lygį, ir tai – tik nominali vertė, neskaičiuojant infliacijos. Mokytojai teikia aiškius ir įgyvendinamus reikalavimus, o ministerija moka tik išsisukinėti, kad “biudžete nėra pinigų”.

Šiais metais krašto apsaugos biudžetui buvo skirti papildomi 162 mln. eurų, t.y., iš viso 643 mln. krašto apsaugai + 542 mln. “visuomenės apsaugai”, iš kurių perkamos, pvz., vandens patrankos malšinti nepatenkintuosius piliečius. Mokytojų atlyginimams kelti tuo tarpu skirta 9 mln. eurų, o ikimokyklinio ugdymo auklėtojams – 4,4mln. Minimaliajai algai padidinti iki 350 euru/mėnesį skirta 27 mln. Eurų.

Akivaizdu, kad be nuolatinio visuomenės bauginimo gręsiančiu karu ir užsienio priešais tokia politika nebūtu pateisinama daugelio piliečių. Taigi, Tarnauti Atsisakau kviečia sudėti du ir du bei solidarizuotis su streikuosiančiais mokytojais antimilitaristiniu protestu bei eitynėmis. Vasario 15 d., pirmadienį, 11 val. ateikime prie Švietimo ir mokslo ministerijos, atsineškime kelis būgnus, pora transparantų ir garsiai bei linksmai pareikškime: Vandens patrankomis smegenų neišplausi! Atiduokit mūsų pinigus! Knygos, ne bombos!

Posted in Literatūra/zinai | Comments Off on Tarnauti Atsisakau – Vasaris 2016

Teismai baigėsi – ką išsuko Aukštojo Moxlo laimės ratas?

Interviu buvo publikuotas manoteisės.lt

Vadinamosios Aukštojo Moxlo bylos stebėtojai turbūt ne kartą mintyse pagalvojo, kad Kauno apylinkės teismas kuriam laikui tapo universiteto auditorija. Tie, kurie ateidavo anksčiau, rasdavo vietą atsisėsti, o kiti, lyg dalyvautų įdomiausioje paskaitoje, klausėsi stovėdami.

Mano teisės

Tadas Janušauskaas, Sergiu Novac nuotr.

Tiesa, nustatyti, kokia tiksliai paskaita vyko, buvo sunku: nors viskas sukosi apie žodžio laisvę ir teisę viešai kritikuoti aukštojo mokslo komercializaciją, tačiau bandyta aiškintis ir policijos veiklos būdus, galimybę gintis teisme, neturint gynėjo, bei studentų judėjimo galimybes ateityje. Praėjusių metų rugsėjo pirmąją per Vytauto Didžiojo universiteto mokslo metų pradžios šventę suktas laimės ratas turėjo išsukti ateities darbovietes. Ką iš tikrųjų išsuko sėkmingai Aukštojo Moxlo fakultetui pasibaigęs teismų maratonas? Mintimis dalinasi Tadas Janušauskas, buvęs kaltinamasis šioje byloje.

Keliose žiniasklaidos priemonėse jūsų, kartu su bendraminčiais organizuota rugsėjo 1-osios akcija, buvo pavadinta „šmaikščia“. Apie ką ji iš tikrųjų buvo ir ko siekta?

Akcija buvo inspiruota dviejų dalykų. Pirmiausiai, tai daugelio akcijos dalyvių kasdienybė – skurdi, sunki, studentiška (arba ne) egzistencija. Antra, rugsėjo 10-ąją buvo rengiamas profsąjungų protestas prieš, taip vadinamą, naują socialinį modelį, ir mes norėjome palaikyti protestą. Taigi rugsėjo pirmąją mėginome atkreipti dėmesį į abu tuos dalykus. Yra labai sunku nubrėžti tikslias ribas apie ką buvo protestas ir pasakyti, ko siekta, nes viskas labai persipina. Aukštojo Moxlo fakultetu tapusi grupė žmonių mato daug ir įvairių problemų, kurios tarpusavyje yra susijusios. Vieniems svarbesni vieni aspektai, kitoms – kiti. Galiu daugiau išsakyti savo pozicija ir, neabejoju, su ja sutiktų didelė dalis fakulteto.

Dėl demografinių pokyčių ir netenkinančios mokslo, už kurį nemažai daliai studenčių tenka susimokėti, kokybės, universitetuose mažėja studentų. Universitetai neriasi iš kailio dėl kiekvieno jų moxlo vartotojų, nes taip atkeliauja pinigai. Taigi metamos didžiulės pajėgos į „piarą“ (viešuosius ryšius – J. J. pastab.). Tuomet mokyklą baigusieji yra visaip viliojami, jiems žadamos kažkokios aukštumos ir labiausiai, ta nuostabioji galimybė gauti darbą pabaigus universitetą. Suprantame, kad visa tai yra spektaklis. Visų pirma, mokslas turi turėti vertę pats savaime, o ne tik todėl, kad jo sukaupus galėtum dirbti ir atidirbinėti visokias paskolas, pradedant studijų. Antra, tos reklamuojamos kokybės tiesiog nėra. Trečia, dar studijų metu vis daugiau studenčių yra priverstos įsidarbinti. Taigi jie dirba dvi pamainas, abi blogai. Jei darbo pamainos blogai dirbti negalima, dar labiau kenčia mokslai. Rudenį mus pasiekė žinia apie studentą, kuris pateko į avariją, nes užmigo prie vairo po tokių dviejų pamainų – studijų ir darbo. Žinoma, jau girdžiu moralizavimą apie prastą pasirinkimą tuo metu vairuoti, bet tai yra sisteminės problemos ignoravimas.

DSC_1059

Pabaigę mokslus dauguma susiduria su nekokiomis perspektyvomis – dažniausiai darbu mažai apmokamame, nestabiliame darbe paslaugų sektoriuje. Kadangi laukiančių dirbti jų vietoje yra pakankamai, bet kokia klaida ar tiesiog darbdavio nepagrįstų reikalavimų nevykdymas gali reikšti išmetimą arba išgujimą iš darbo ir, tokiu būdu, pajamų šaltinio praradimą. Šiame kontekste atkeliauja ir naujasis socialinis modelis, t. y. darbo santykių liberalizavimas. Siūlomas darbo kodeksas dar labiau mažina darbuotojų teises, norima įteisinti trumpesnius atleidimo terminus ir sumažinti išmokas. Sapaliojama apie tai, kad norintieji uždirbti dabar negali to padaryti, kadangi yra per daug suvaržymų, neatitinkančių šiandienių rinkos poreikių, santykiai ne per daug „laisvi“ darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl lankstaus grafiko, darbo trukmės, atlyginimo. Teigiama, esą tiek darbdaviai, tiek darbuotojai gaus naudą liberalizavus darbo santykius, pavyzdžiui, lengvesnis darbuotojų atleidimas pasitarnaus bedarbiams, mat darbdaviai nesibaimindami priims juos į darbą. Bet į kokį darbą ir kokiomis sąlygomis? Žiniasklaidoje yra nuolat demonizuojami vadinami „pašalpų prašytojai“, kurie nesiekia įsidarbinti į prasčiausius darbus (pagal savo galimybes), už kuriuos atlyginimas būtų panašus kaip ir socialinė pašalpa. Mes visiškai palaikome šiuos žmones ir manome, kad niekas neturėtų būti priverstas dirbti žeminančiomis ir vergiškomis sąlygomis. Studentai yra viena iš tų visuomenės grupių, kuria, daugiausia aptarnavimo sektoriuje, naudojamasi kaip pigia ir nuolat atsinaujinančia darbo jėga kurti dideliam pelnui. Daugelis iš mūsų tai patyrė ir patiria iki šiol – pažeminimą ir išnaudojimą iš darbdavių neužmokėtais atlyginimais, ištęstomis darbo valandomis, neteisėtais atleidimais.

Iš šių patyrimų ir kyla mūsų politinė kritika persipinanti su švietimu, socialine sistema ir darbuotojų teisėmis. Atskiras visas kalbų baras yra mokslo kokybė.

Visa tai yra tik maža dalis visų problemų, galima kiekvieną mintį plėsti labai toli, plėsti kitomis ir į viską reikia žiūrėti holistiškai.

Gruodžio 11 d. surengėme studentų asamblėją. Jos metu vienas bičiulis išreiškė mintį, kad universitetas vis labiau virsta verslu, o didysis verslas, savo ruoštu, vis labiau skverbiasi į socialinę erdvę. Tokiu būdu, rodos, vienas artėja prie kito ir turėtų kažkuriuo metu susijungti. Ir mokaisi ir dirbi maximoje, vienu metu, nuolat. Apie viską pagalvota.

Situaciją kiek apibendrina viena asmeninė refleksija. Dirbu prie vieno projekto ir dėstau universitete truputį, iš uždirbamų pinigų išgyvenu. Bet dirbu labai daug ir nors prioritetą teikiu studentams, kartais nespėju gerai pasiruošti seminarams. Asamblėjoje buvo vienas mano studentas, kuris būtų tai patvirtinęs, tačiau negali, nes jis nebūna seminaruose, nes dirba. Tai va taip ratas ir užsidaro.

Toje pačioje žiniasklaidoje teismo proceso metu buvo transliuojamos versijos apie tai, kokiu būdu policija taip greitai sužinojo apie jūsų akciją – ji nutraukta vos prasidėjusi. Iš pradžių teigta, kad informacija policijai perdavęs VDU rektorius, prof. J. Augutis, vėliau, kad policija pati sužinojusi. Kokia jūsų versija? Juk tokia sparta kelia klausimą, ar „problematiški“ studentai nėra sekami Lietuvoje.

Mano versija yra viena – esame sekami. Ir šį straipsnį, beveik neabejoju, paskaitys (linkėjimų nesiunčiu). Tai nėra kokia nors paranoja, tiesiog reikia permąstyti viską, kas įvyko.

DSC_0763

Rugpjūčio 31 d. vakare buvome susitikę Nemuno saloje, Kaune, kur pasiruošėm plakatus, pabaigėme daryti „laimės ratą“ ir aptarėme akcijos eigą. Prieš išsiskirstydami sutarėme, kad kitą dieną susitinkame 13.00 valandą prie Kauno Muzikinio teatro, kur pabaigsime pasiruošimus. Vėlavome apie pusvalandį. Dar visoms nesusirinkus, priėjo policijos pareigūnai ir paklausė „kodėl vėluojate?“. Apie sutartą laiką žinojo tik buvę susirinkime, o po jo buvo skambinta ir išsiųstos kelios trumposios žinutės, kuriose paminėtas tas laikas. Siuntėme jas ne policijai, žinoma. Vėliau, rugsėjo pirmąją mums neteisėtai trukdęs pareigūnas surašė protokolą, kuriame paaiškinta, jog pareigūnai atvyko „pagal iš anksto gautą informaciją … kur galimai turėjo vykti nesankcionuota protesto akcija“. Liudydamas teisme policijos pareigūnas kurį laiką nenorėjo atskleisti, kas buvo ta iš anksto gauta informacija ir iš kur, tačiau galiausiai atsakė, kad jį informavo Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus Stukas. Pastarasis liudydamas teisme taip pat vengė tiesaus atsakymo, o galiausiai paaiškino, kad informaciją gavo iš savivaldybės. Savivaldybė, neva, informaciją gavo iš kažkokios studentės. Taigi, oficialioji versija tokia – studentė pamatė, kad jau tuoj prasidės nesankcionuota akcija (t. y. sugebėjo įvertinti ar grupė VDU studentų ir jai nepažįstamų žmonių turi teisę dalyvauti oficialiame VDU renginyje), bus pažeistas įstatymas ir pranešė… savivaldybei. Turint omenyje visus pokalbius rugsėjo pirmąją, liudijimus teisme, abejonių beveik nelieka. Ir taip, tai labai neramina, nes, atrodo, pakanka suorganizuoti ar nueiti į vieną ar kitą protestą prieš valstybės brukamą politiką ir atsiduri po padidinamuoju stiklu. Turint omenyje pastarųjų metų isteriją dėl nacionalinio saugumo, pareiškimus iš Valstybės saugumo departamento ar Daukanto aikštės. tai nestebina, tačiau neramina.

Stebint iš šono atrodė, kad byla pakrypo jūsų naudai, kai jums teisme nemokamai pradėjo atstovauti advokatas G. Černiauskas. Kaip manote, kokios galimybės studentams ar kitoms mažas pajamas gaunančioms grupėms Lietuvoje apginti save teisme, neturint brangiai apmokamo gynėjo?

Pirmajame posėdyje, kuomet gyniausi pats, mėginimo siekti teisingumo visiškai nepajutau. Tai buvo tiesiog ataka, mėginimas kaltinti, o ne aiškintis aplinkybes. Antrojo posėdžio metu viskas buvo kitaip, nes prie bylos prisijungė adv. Černiauskas. Pirmiausiai, labai svarbu buvo ne tik advokato profesionalumas, bet ir advokato statusas savaime. Atrodo, kad pirmajame posėdyje teisėjas turėjo poziciją „aš jums paaiškinsiu, neramus jaunimėli“ ir jos nebegalėjo laikytis gynybon stojus advokatui. Jo klausimai teismo proceso metu leido surinkti tiesiog neišmatuojamai svaresnių įrodymų, kurie paneigė bet kokią mano kaltę, tačiau net ir tokiu atveju, teisėjas sugebėjo išrankioti ambivalentiškus įrodymus ir suformuluoti kaltinantį nutarimą. Advokatas paruošė išsamią apeliaciją ir aukštesnės instancijos teismas panaikino pirmojo teismo sprendimą, išsamiai pagrįsdamas kodėl.

Taigi apsiginti be rimtos teisinės pagalbos kuomet kažkur yra noras apkaltinti, manau, neįmanoma. Jei net po visų, atrodo, nenuginčijamų įrodymų mano naudai, buvau pripažintas padaręs pažeidimą, tai net sunku įsivaizduoti kaip galima apsiginti, kuomet aplinkybės nėra tokios aiškios. Žinoma, yra sąžiningų teisėjų, vykdančių savo darbą nepriekaištingai ir tikrai siekiančių teisingumo be išankstinių nusistatymų. Tačiau kaltinamiesiems tai yra loterija pas kokį teisėją papuls, o loterija – nėra teisingumas. Tai, be abejo, yra visiškai nepriimtina, nes turėti galimybes samdytis advokatę turi nedaugelis. Mums pasisekė, nes pačiam advokatui rūpėjo mūsų teisė išreikšti savo poziciją. Reikia nepamiršti, kad advokato greičiausiai nebūtų pasiekus informacija apie šią bylą, jei mes nebūtume įdėję labai daug pastangų ją viešindami. Vieši laiškai rektoriui, pranešimai spaudai, nuolatinės pastangos socialiniuose tinkluose leido paskleisti žinią gana plačiai. Tačiau visa tai reikalauja laiko, išmanumo, socialinių ryšių, kažkiek materialinių išteklių. Sunku įsivaizduoti ką daro tie, kurie viso to neturi.

Po 2013 m. vykusio teismo maratono ir iškovoto leidimo rengti „Baltic Pride 2013“ Gedimino prospekte, atrodo, susirinkimų laisvė, bent jau Vilniuje, laimėta net labiausiai visuomenės marginalizuojamoms grupėms. Kaip manote, ką reiškia jūsų pergalė teisme plačiajai visuomenei?

Bylų, susijusių su Susirinkimų įstatymu, yra labai nedaug, todėl kiekviena jų yra svarbi. Tam tikra prasme gaila, kad laimėta buvo šiame etape ir byla nenukeliavo toliau, kur, neabejoju, ji būtų ne tik laimėta, bet būtų atsiradęs ir platesnis įstatymo taikymo išaiškinimas. Nepaisant to, kažkokia praktika vis tiek kuriama. Nuo šiol tiesiog bus sunkiau trukdyti dalyvauti renginiuose „su kažkokiomis idėjomis ir kažkaip atrodant“, kaip kaltintojai mėgo įvardinti proceso metu, neva taip įrodydami, kad akcija buvo atskiras susirinkimas, apie kurį nebuvo informuota savivaldybė.

DSC_0757

Problema vis dėlto išlieka tokia, kad policijos pareigūnai gali tiesiog neleisti dalyvauti susirinkime, tuomet apkaltinti teisės pažeidimu, pažaisti su teismais ir išsiskirstyti. Kas įvyko per visą beveik pusės metų procesą? Kaip ir nieko. Rugsėjo pirmąją mums trukdę policijos pareigūnai buvo neteisūs, pirmosios instancijos teismas taip pat. Dabar priimtas teisingas sprendimas neteisingoje byloje. Kam viso to reikėjo? Ne, tai nėra teisingumo triumfas, tai yra smūgis logikai ir mąstymui, prasidėjęs rugsėjo pirmąją ir trukęs iki Apygardos teismo sprendimo.

Kiek tokia byla Lietuvoje atkreipė dėmesį į nepriklausomų ir kritiškų studentų judėjimų ar organizacijų reikalingumą?

Na akivaizdu, kad poreikis yra didelis. Vyksta didelis apsimetinėjimas, kad gyvename „vakarietiškoje, ghm, demokratijoje, ghm“. Galvojama, kad demokratija yra įgyvendinama prie balsadėžių, kad, jei tik nori, gali reikšti savo poziciją, niekas netrukdo, tik „eik ir daryk“. Nesąmonė. Laisvė ir demokratija veikia, tačiau tik tam tikruose rėmuose, kurie iš tikro yra labai siauri. Taigi – neveikia. Užtenka menkiausius nepatogius dalykus pasakyti, pajudėti už tų siaurų nustatytų rėmų ir labai greitai pajusite, kokia ankšta ta laisvė. Gali skambėti neįtikinamai, bet kas mėgino praktikuoti tikrą žodžio laisvę (t. y. sakyti dalykus, kurių kažkas labai nenori girdėti), žino. Nepamirškime, kad Aukštojo Moxlo istorija yra ir apie naująjį, liberalųjį darbo kodeksą. Ir akciją rengė žmonės, pasisakantys prieš šauktinių grąžinimą ir militarizaciją apskritai. Visi šie dalykai pareigūnams buvo žinomi ir štai pasekmės.

Taip yra ir todėl, kad to nepasitenkinimo yra labai mažai. Bet kokį nepasitenkinimą galima nurašyti to meto aktualiausiams priešams. Protestas prieš militarizacija yra užsakytas Putino, profsąjungų protestas prieš „darbo santykių liberalizavimą“, kitaip žinomą kaip darbininkų ir darbuotojų išnaudojimo tolesnį teisinimą – sovietinis reliktas, irgi turbūt užsakytas Putino. Mokytojams streikuoti buvo iš esmės neleista, nes – Putinas, ką jau kalbėti apie vakarykščius premjero kaltinimus profsąjungoms. Šlykštūs triukai! Be kitų priežasčių taip yra ir todėl, kad neįprasta yra protestuoti, o juo labiau – streikuoti. Jei daugiau visuomenės grupių išeitų už tų žodžio ir elgesio laisvės ribų, akivaizdžiau matytume kokios siauros tos ribos.

moxlas_1

Studentai, atrodo, yra arba įtraukti į propagandos mašiną, arba yra per daug nusivylę, netikintys galimybėmis kažką keisti. Nusivylimas tikrai nereikalingas. Ypač dabar, kai krepšelis vaikšto paskui studentus, universitetų administracijos dreba dėl savo įvaizdžio ir status quo. Jei yra kalbama apie problemas, tada badoma pirštu į vyriausybę, finansavimą ir pan. Tai kodėl nesuteikus universitetui daugiau įrankių – kad universitetas ministerijoje galėtų parodyti į streikuojančius, ar kokį pastatą užėmusius studentus? Pats laikas reikalauti to, kas priklauso.

Rodos būtų mažai pavyzdžių iš JAV ar Vakarų Europos, kur dabar mums brukamos reformos buvo įgyvendintos prieš kelis dešimtmečius ir jomis jau paspringta. Ko laukiame mes?

Grįžtant prie darbo kodekso liberalizavimo, teigiama, kad taip žengsime arčiau „Vakarų“. Mums „Vakarai“ nėra auksinė karvė. Lygiai taip, mums nieko nereiškia tai, kad, pavyzdžiui, Anglijoje aukštasis mokslas yra sėkmingai komercializuotas. Jokio žavesio tame nematom. Toks „Vakarų“ diskursas labiau primena kolonializmą, o ne progresyvių idėjų įgyvendinimą.

Ar galime tikėtis, kad tai yra lūžio taško, nuo kurio į „maištaujančius“ studentus pradėsime žvelgti kaip į potencialą tobulėjimui, o ne potencialią problemą?

Tai priklauso nuo to, kas žvelgia. Tai yra galios žaidimas. Galios pozicijoje esantiems bet kokia kritika yra atmestina ir tikėtis, kad ta kritika bus priimta ir į ją žiūrima pozityviai nėra lengva. Bet tik kol kas. Galime tikėtis tik didesnio įsitraukimo į tą kritiką, dažnesnio nervų pakrapštymo bokštuose sėdinčių varžtelių, iki tol, kol varžteliai nebegalės ignoruoti to maišto.

Iš kitos pusės, tos, kurios maištauja, be abejo, siekia kažkokio tobulėjimo arba, tiksliau, geresnių gyvenimo sąlygų, o šiame kontekste, geresnių sąlygų studijuoti. Tad pritariantys pasipiktinimui status quo į maištaujančius visada žiūri pozityviai. Galbūt visa bylos istorija ir įsisiūbuojantis Aukštojo Moxlo judėjimas atkreips daugiau dėmesio į problemas ir parodys būdus, kaip jas spręsti; įsitrauks daugiau žmonių ir supras, kad tokie „maištai“ yra būtini. Galbūt atsiras daugiau drąsos pradėti kitus bruzdesius. O drąsos reikia, kai reikalavimai, prieštaraujantys „vandens patrankomis ir kariuomene grįstai valstybės saugumo politikai“, yra matomi kaip „vidaus pavojus“ valstybės stabilumui.

DSC_0875

Taigi, sunku atsakyti, priklauso nuo to, kas žvelgia. Galios akyse maištas yra neabejotinai blogai. Neturintiems galios maištas yra vienintelis būdas kažko pasiekti. Kada kas esmingai pasikeitė laiškais ministerijoms ar plepalais „prie apskrito stalo“?

Reikia nepamiršti, kad mes čia „maištu“ pavadinom teisėtą akciją ir pagrįstą kritiką. Tai va galime patys pareflektuoti, kur pasislinkęs visas diskursas, koks abejingumas ir pasyvumas tvyro, jei tai buvo/yra maištas. Bet čia tik pradžia.

Posted in Naujienos | Comments Off on Teismai baigėsi – ką išsuko Aukštojo Moxlo laimės ratas?

Palaikau Streiką

Palaikau Streiką!

Vasario 22d. mokytojai pradėjo neterminuotą streiką reikalaudami gražinti mokinio krepšelius į prieškrizinį lygmenį, sumažinti mokinių skaičių klasėje, padidinti į pensiją išeinančių mokytojų kompensacijas.

Tradiciškai, žiniasklaidoje viešinamos nuomonės nepalaiko streiko. Politikai, direktoriai, įvairūs ekspertai teigia, kad streikas nėra tinkamas veiksmas. Mokytojai raginami atidėti streiką ir vėl sėsti prie derybų stalo.

O ar pamenate nors vieną valdžią, palaikiusią streiką? Juk streikas yra būtent tai, kas priverčia bet kokią valdžią derėtis ir atsižvelgti į ne valdžioje esančiųjų poreikius. Streikas – ne kraštutinė, o viena pagrindinių priemonių kovoti už savo teises, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimą. Streikas kiekvieną kartą patvirtina, jog ne mes esame priklausomi nuo įvairiausių vadovų ir ministerių, o jie yra priklausomi nuo mūsų, paprastų žmonių, kiekvieną dieną užtikrinančių, kad atvažiuos troleibusas, parduotuvėje atsiras batonas, nuo kelių bus nuvalytas sniegas, išnešiotas paštas, veiks mokyklos, universitetai, bibliotekos, kirpyklosir t.t.

Aukštasis moxlas kviečia solidarizuotis ir kelti trumpus video bei nuotraukas, palaikančias streikuojančiuosius. Vaizdo failus galite siųsti: aukstasismoxlas@gmail.com arba tiesiogiai įkelti į facebook renginį “Palaikau Streiką”. Jei nesunku, nurodykite savo socialinę padėtį, amžių, vietovę – lai streikuojantys mokytojai pamato, kad juos palaiko įvairiausių profesijų ir likimų žmonės iš visos Lietuvos bei užsienio.

EN

Support Strike!

On February 22nd teachers started a strike demanding to restore salaries to pre-crisis level, diminish the number of students in classes, increase compensations for teachers going into retirement.

As usual, media is “not on the side of strikers”. It focuses on opinions of politicians, various experts and managers who are opposing the strike and suggesting to cancel or postpone it.

But can we think about any kind of government or management that was supporting a strike? It is because strike forces goverments to negotiate and take into consideration the needs of those who are not in the power position. Strike is one of the best ways to defend our rights and struggle for better living conditions. Each time there is strike it proves that we are reliable not on different minsters and leaders, but actually they depend on us – simple people each day ensuring that a bus will arrive, bread will appear in shops, streets will be clean, post will be delivered, schools, universities, libraries, barber’s shops will work.

Aukštasis moxlas calls for solidarity by uploading short video and images supporting the strikers. You can send the material to: aukstasismoxlas@gmail.com or directly upload it to facebook event “Palaikau Streika” (Support Strike). If it is possible, name your social status, age and place of living – let’s show the teachers, that they are supported by many people of different professions, stories and places from Lithuania and abroad.

Posted in Darbuotojų Teisės, Naujienos | Comments Off on Palaikau Streiką

Norit Daugiau Lėšų Švietimui, Socialinei apsaugai? Tuomet Solidarizuokimės su Pabėgėliais ir Kovokim Prieš Militarizaciją.

Aukštojo Moxlo studentai vasario 15d. solidarizuojasi su mokytojais ir kviečia protestuojančius vienytis po platesniais reikalavimais – valstybės biudžetą skirti švietimui, socialinei apsaugai, o ne ginklams. Tai, kad valstybė gali šimtais milijonų padidinti saugumo biudžetą, pirkti karinę techniką, vandens patrankas, bet net neturi lėšų gražinti mokytojų atlyginimų į prieš krizinį lygmenį, yra susiję. Mes žinome prielaidas saugumo biudžeto didinimui – priešai už sienų, plūstantys pabėgeliai į europą, terorizmas. Tačiau tai tik dar kartą įrodo, kad socialinė gerovė negali būti apsaugota spygliuotų vielų ir ginklų. Arba kovojam už ją visiems, arba niekam.

Norit daugiau lėšų švietimui, socialinei apsaugai? Tuomet solidarizuokimės su pabėgėliais ir kovokim prieš militarizaciją.

migrants-hungary-eu-fence

Ne tik dėl žmogaus teisių, kurios, atrodo vis labiau nublanksta prieš nacionalinio saugumo, sienų kontrolės ir apsisaugojimo nuo “valstybinių priešų” politiką. Būtent dėl to, kad liberalus žmogaus teisių diskursas nesugeba užtikrinti, kad pasaulyje nesikartotų koncentracijos stovyklos, pogromai, kadangi visada atsiras tų, kurie bus “mažiau nei žmonės”, reikia atsisakyti žmonių skirstymo į legalius – nelegalius, vertingus – nevertingus, ir išvien kovoti už socialinį teisingumą ir lygybę visiems.

Galima pavargti įrodinėjant, kad jie yra irgi žmonės. Galima pasakoti apie tai, kaip žmonės bėgdami nuo karo pasiryžta plaukti per jūras valtimis, kurios vos išsilaiko; kaip keliaujama tūkstančius kilometrų vien tam, kad pasienio patruliai pagautų, sumuštų ir gražintų į nedraugiškos valstybės teritoriją; kaip kenčiamos nežmoniškos sąlygos imigrantų koncentracijos stovyklose su vienu tualetu penkiems šimtams ir t.t. Šios kalbos visada nuveda į aklavietę. Atsakymas būna: “bet gi pabėgelis išprievartavo moterį, paauglys nužudė socialinę darbuotoją, ISIS įvykdė teroristinius išpuolius Paryžiuje. Jeigu mes nesisaugosime, jie sugriaus mūsų gyvenimus.”

Tuomet apima bejėgiškumas, nes puikiai žinai, kad šiuo momentu nepaneigsi milijonų žmonių laikymo “teroristais, prievartautojais, smurtautojais”. Toks žiniasklaidos pasakojamas pasakojimas – jeigu vienas pabėgelis nusikalto, reiškia visi žmonės, turintys pabėgelio statusą, yra nusikaltėliai. O iš kur daugiau sužinome apie pabėgelius, nei iš žiniasklaidos? Galiausiai, tie, kurie net akyse nėra matę pabėgėlio, labiausiai jų bijo. Kaip pateisinti daugelio lietuvių, niekada nesutikusių pabėgėlio, neapykantą ir baimę šiems žmonėms? Pas mus jie dar net neatvyko, o jeigu ir atvyks, tai bus juokingai mažas skaičius, apie 1000 žmonių.

Akivaizdu, kad tarp tų milijonų žmonių, pavadintų pabėgėliais, yra daug skirtingų asmenybių ir neįmanoma atrasti jokio bendro bruožo, kuris juos galėtų apibūdinti, išskyrus jų judėjimą. Tai būtų tas pats, kaip visus lietuvius vadinti žydšaudžiais: kažkada iš tikrųjų dalis lietuvių buvo labai uolūs žudydami žydus Lietuvoje ir už jos ribų. Bet ar tai būtų teisinga? Aš nejaučiu jokio sąryšio tarp manęs ir žmonių šaudžiusių žydus, kaip ir tarp savęs ir Vytauto Didžiojo . Taip galima padaryti tik mane ir visus kitus tris milijonus bendratautiečių sukišant po šia nieko nenusakančia sąvoka “lietuvis” (nusako panašiai tiek pat kiek ir pabėgelio statusas: įrašas dokumente). Tuomet reikštų, kad jeigu žmogus iš Lietuvos apvogė žmogų iš Latvijos, aš pasielgčiau taip pat. Tuomet nacionalistų skanduojami šūkiai vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją turėtų atspindėti ir mano pažiūras, nesvarbu, kad aš esu visiškai prieš jas ir tai yra blogiausia, su kuo galiu būti sutapatintas (pardon tautiškai nusiteikęs jaunime!).

Egzistuoja kita priežastis, dėl kurios, manau, būtų įmanoma ir verta surasti bendrą poziciją, priešintis valstybinio saugumo politikai ir nesileisti į kvailą diskusiją: “tai jie žmonės ar ne visai žmonės”. Reikia matyti ne žiniasklaidos kuriamus pasakojimus apie mases žmonių, bet saugumo politiką, kuri įsitvirtina remiantis “priešų” ir “įsibrovėlių” naratyvais. Ši politika paliečia ne tik pabėgėlius, prieš kuriuos, tiesa, ji yra pirmiausiai nukreipta, bet ir visus kitus, įskaitant mus, kuriems niekur nereikia bėgti ir užtenka laiko ramiai vakare pažiūrėti “Panoramą” .

Valstybinio saugumo arba tiesiog saugumo politika yra grįsta prielaida, kad reikia nuo kažko saugotis. Pabrėšiu, tai yra prielaida, o ne reali priežastis. Lietuvos valdžia pradėjo didinti krašto apsaugos biudžetą, atnaujino šauktinių kariuomenę tik dėl prielaidos, kad Rusija gali užpulti Lietuvą. Reali priežastis būtų Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, bet tuomet, ką tie 9 mėnesius tarnavę žmonės galės padaryti? Ką tie 5 tankai sugebės apginti? Suprantu, tai irgi ne absoliutūs argumentai prieš militarizaciją, bet svarbiausia, kad jokios diskusijos apie tai net ir nebuvo. Rodos, vadovaujamasi logika – didinti kariuomenę bet kokiomis priemonėmis.

Daug kas kalba apie tai, kad reikia prisiminti istoriją, kaip Rusija mus jau ne vieną kartą okupavo. Taip, bet iš istorijos galima prisiminti ir tai, kad visos valstybės teisino ir tebeteisina militarizmą, sekimą, žmonių kontrolę, smurtą būtent kurdamos “priešo” pasakojimą ir pateisindamos žalingą politiką kaip “piliečių apsaugojimą” nuo priešo. Visos kariuomenės tik “ginasi”: Lietuva ginasi nuo Rusijos galimos grėsmės. Rusija nuo Amerikos, Europos arba NATO. Izraelis nuo Palestinos. Amerika nuo Artimųjų Rytų valstybių, Palestinos ir nuolat atsinaujinančių teroristų. Rezultate, milžiniškos karinės išlaidos ir smurtas yra pateisinami tik dėl to, kad valstybių vadovai įteigia būtinybę gintis nuo tokia pat politika besivadovaujančių, bet kita vėliava garbingai pasipuošusių valstybių.

Tam, kad visuomenė būtų įtikinta leisti pinigus karinei apsaugai, o ne, pavyzdžiui, švietimui, socialinei sistemai, viešųjų paslaugų gerinimui, reikia labai daug propogandos (vadinamų “viešųjų ryšių”), kuri pabrėžtų drąsą, patriotiškumą, pasiaukojimą, stiprumą – visą puokštę nacionalinių vertybių. Atliktas tyrimas apie straipsnius (sociologai.lt puslapyje), išleistus prieš šauktinių kariuomenės įvedimą, parodė, kad iš 33 straipsnių nuo vasario 26d. iki kovo 11d., kuriuose diskutuojamas šis klausimas, buvo 16 palaikantys šauktinius, 5 kritikuojantys ir 11 neutralių: “…didesnė dalis palaikančiųjų straipsnių pasižymi tuo, jog cituoja tik arba daugiausiai oficialius šaltinius – pristatomos prezidentės D. Grybauskaitės, Lietuvos kariuomenės vado J. Vytauto Žuko, krašto apsaugos ministro J. Oleko, buvusios ministrės R. Juknevičienės nuomonės, pabrėžiančios Rusijos grėsmę,…, ir būtinybę patriotiškai ginti tėvynę,… Palaikantiesiems straipsniams būdingas kalbėjimas, tarsi įstatymas jau būtų priimtas, t. y. neabejojama jo reikalingumu ir pagrįstumu, ir, jei kritika ir įtraukiama, ji susijusi su įstatymo detalėmis,…,o ne su principu.” Taigi, priimant tokį įstatymą, kaip šauktinių kariuomenės gražinimas, darantis įtaką didelei daliai visuomenės, medijoje net nebuvo rimtai diskutuotą apie realią grėsmę, įtraukiant įvairias nuomones, bet daroma prielaida apie ją lyg savaime suprantamą.

Vadinama “pabėgėlių krizė” svarbi ne vaizduojama grėsme šventajai Europai, o įsigalėjančia politika pačioje Europoje. Rodos, kad šios krizės sprendimas krypsta būtent į saugumo politikos įteisinimą. Kokią reikšmę tai turi mums?

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad saugumo politika neveda į jokį saugumą žmonėms, o saugumą įsitvirtinusioms politinėms jėgoms. Rusija yra puikus šios politikos pavyzdys. Joje skiriamos milžiniškos lėšos kariuomenei, žiniasklaida nuolat skelbia apie valstybinius priešus vieningai susemdama visus po nacionalistine šluota. Tuo tarpu išnaudojimas darbe, skurdas, socialinė atskirtis yra tikrieji rodikliai, kurie parodo šalies padėtį. Ar įsivyravus tokiai politikai yra įmanoma reikalauti geresnių socialinių sąlygų ir nebūti apšauktu tėvinės išdaviku? Vargiai. Lietuvos Švietimo darbuotojų profsąjungos puikiai tą žino. Būtent 2015 m. vykusius mokytojų streikus Vyriausybės pavadino galimais Rusijos provokaciniais veiksmais.

Antra, kariuomenė ir ginklai kainuoja milžiniškus pinigus, kuriuos moka paprasti žmonės. Neseniai pasirodžiusiame valstybės biudžeto projekte krašto apsauga užima pirmą vietą pagal lėšų augimą. Palyginus su praeitais metais, ji padidės 162 milijonais iki 643 mln. eurų. Prie šio skaičiaus dar galime pridėti viešajai tvarkai skirtus 542 mln., iš kurių perkamos, pavyzdžiui, vandens patrankos malšinti galimus pilietinius maištus. Gauname apie 1.1 mlrd. eurų, skirtų “visuomenės ir valstybės saugumui”. Palyginus su planuojamom bendrom biudžeto pajamom – 9.4 mlrd., tai yra nemaža dalis. Tuo tarpu švietimo ministerija teisinasi neturinti lėšų pakelti mokytojų atlyginimus į prieš krizinį lygmenį, ką buvo žadėta padaryti kai tik krizė pasibaigs. Šiais metais švietimo darbuotojų atlyginimams kelti numatyta tik 13.4 mln. eurų.

Jeigu tie šimtai milijonų, skirtų saugumui, būtų skirti švietimui, nereikėtų ieškoti ne tik lėšų didesniems mokytojų atlyginimams, bet ir būtų galima suteikti stipendijas studentams, nerandantiems laiko studijuoti, nes reikia dirbti, kad išgyventų (galiu garantuoti, ir mokslo kokybė dėl to pakiltų). Būtų galima pagerinti viešąsias paslaugas, pvz., sveikatos apsaugą, o ne kalbėti apie jų privatizaciją, teisinantis, kad nėra lėšų. Ar nesijaustume tuomet žymiai saugesni, nei prižiūrimi policijos, kariuomenės, patrankų ir kalašnikovų?

Europos Sąjungos investuojamos lėšos į sienų saugumą, įvairias žmonių sekimo technologijas, sienų apsaugos tarnybas auga kartu su skaičiumi žmonių, sugebančių prasmukti pro vis labiau militarizuotas išorines sienas. Taip pat, kuo labiau militarizuojamos sienos, tuo daugiau žmonių žūva ir tuo daugiau pinigų jie sumoka kontrabandininkams, nelegaliai gabenantiems juos pro šias sienas. 2007-2013 m. periodu ES per “Solidarumo ir migracijos valdymo programą” skyrė 4 milijardus eurų, iš kurių pusė nuėjo į sienų kontrolę, o tik 17% buvo skirta prieglobsčio prašančiųjų ir migrantų integracijos fondams.

Europa finansuoja trečiąsias šalis, kaip Turkija, Libija, Marokas, Ukraina. Jose įsteigiamos pabėgėlių koncentracijos stovyklos, taip formuojama buferinė juosta, siekianti sulaikyti žmones nuo patekimo į “Europą”. Šioms šalims buvo skirta 384 milijonai eurų. Pagrindinės agentūros besirūpinančios sienų apsauga “Frontex” 2012 m. Biudžetas buvo 89,2 mln. eurų, o Europos Prieglobsčio pagalbos centro – 15,6 mln. eurų (šaltinis: Amnesty International). Galiausiai, daugiausia lėšų sunaudoja ne sienų saugojimas ar pabėgėlių apgyvendinimas, o biurokratija, besirūpinanti nelegalių imigrantų deportacija. Nuo 2000 m. tai kainavo ne mažiau nei 11,8 milijardų eurų. Ar nebūtų verčiau vietoj sienų kontrolės ir migrantų koncentracijos centrų pinigus skirti žmonių apgyvendinimui, integravimui?

europe-detention-1024x786Koncentracijos centrai prašantiems prieglobščio, deportuojamiems migrantams ir neoficialios migrantų stovyklos Europoje ir aplink Viduržemio jūrą.

Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai Europos Sąjunga ir jos narės išleidžia išorinių sienų saugumui ir imigrantų deportacijai, kadangi sprendimai, liečiantys migracijos politiką, vyksta už uždarų durų. Didelę svarbą turi ir karinės pramonės lobizmas. Vokietijos, Prancūzijos bei Anglijos karinės technikos firmos suinteresuotos parduoti kuo daugiau savo gaminamos technikos. Kaip buvęs Graikijos ministro pirmininko pavaduotojas yra pasakęs: “Jie nesako – pirkit mūsų karinius laivus arba mes nesuteiksim paskolos. Bet leidžiama suprasti, kad jie bus žymiai palankesni, jei mes tai padarysim”.

Trečia, ir svarbiausia, saugumo politika nėra laikina. Svarbu suprasti, kad, Europos Sąjungos atveju, tai nėra tiesiog laikinas sprendimas skirti daugiau lėšų sienų kontrolei arba, Lietuvos atveju, valstybiniam saugumui. Tai yra tas pats, kaip dar vis tikėtis, kad diržoveržio politika baigsis kartu su krize. Krizė finansų rinkoje baigėsi, kai ji buvo nuleista į socialinį lygmenį – privatizuojant viešąsias paslaugas, karpant socialinę apsaugą. Tai nebuvo laikini sprendimai, prieš kuriuos 2009 m. kilo riaušės. Krizė Lietuvoje ir kitose šalyse buvo dar viena proga įtvirtinti neoliberalią poltiką, ją dar labiau sustiprinti. Ši politika mato ir matys tokius sprendimus, kaip tolimesnė privatizacija, dirbančiųjų teisių mažinimas, socialinės sistemos griovimas užleidžiant vietą kariniais daliniais ir policija apsaugotai laisvajai rinkai.

Įsitvirtinanti saugumo politika turės toliau pateisinti karinių išlaidų didėjimą nuolatiniu grėsmės “valstybiniam saugumui” palaikymu. Tuo suinteresuoti veikėjai, nuo karinės pramonės lobistų iki realių partijų ir politikų, renkančių balsus saugumo ir ramybės nuo sukurtų priešų pažadais. Vėl gi, svarbiausia, kad visa tai įteisina politines idėjas, užkertančias kelią bet kokiom socialiai progresyviom idėjom ir judėjimams, kurie siektų iš esmės keisti struktūrines skurdo, išnaudojimo ir smurto problemas.

Valstybinio saugumo politika stovi priešingoje pusėje socialiniam saugumui. Kuo daugiau pinigų bus skiriama saugumui, tuo mažiau jų liks švietimui, gydymui, viešosioms paslaugoms. Mes galim pasirinkti tik vieną iš šių pusių. Jeigu palaikome valstybės militarizavimąsi dėl menamų išorės ar vidaus grėsmių, tuomet palaikome išteklių skyrimą ginklams, o ne žmonėms. Jeigu kovojame už visų gerbuvį, tuomet negali likti lėšų ginklams, sienų kontrolei ir susijusiai biurokratijai. Tuomet vienijamės pagal materialias ir socialines sąlygas, o ne tautybę, odos spalvą, kalbą, buvimą legalais ar nelegalais, buvimą darbuotojais ar bedarbiais.

RTS1DM3-768x491Visos sienos yra nelegalios. Visi turim teisę gyvent kur norim.

AMF Studentas

Posted in Darbuotojų Teisės, Naujienos, Tekstai | Comments Off on Norit Daugiau Lėšų Švietimui, Socialinei apsaugai? Tuomet Solidarizuokimės su Pabėgėliais ir Kovokim Prieš Militarizaciją.

AMF pasisako prieš militaristinę propagandą (universitetuose)

Vytauto Didžiojo universitetan atvyksta kariuomenės verbuotojas. Susitikime su studentais verbuotojas papasakos apie tarnybos Lietuvos kariuomenėje būdus, perspektyvas ir karjeros galimybes.

AMF šį renginį vertina kaip vieną iš daugelio militaristinei propagandai skirtų veiklų, apniukusių Lietuvą ir visą Rytų Europą pastaraisiais metais. Tokiais renginiais yra siekiama militarizuoti visuomenę, kurią anksčiau, pasitelkus didžiulius propagandos išteklius, pavyko sėkmingai įbauginti.

AMF neturi jokių iliuzijų dėl įvykių Ukrainoje, smerkia Rusijos invaziją ir Krymo okupaciją. Tačiau nepritaria panikos kurstymui ir kritikuoja valstybės vadovų vykdomą politiką, pagrįstą baimėmis. Pernai, per demokratinėms valstybėms stebėtinai greitą laikotarpį, buvo sugrąžinti šauktiniai, be jokių rimtų argumentų tokiai politikai pagrįsti; apie rengiamą protestą prieš šauktinių grąžinimą buvo sutartinai nutylėta medijoje; iš esmės buvo neleista streikuoti mokytojams, nes tai „kėlė grėsmę valstybės saugumui“; nuolat, įvairiais būdais tildoma bet kokia kritika valstybės militarizavimui, o palaikymas jam neproporcingai gausiai reprezentuojamas žiniasklaidoje, taip iškreipiama esama ir formuojama būsima visuomenės nuomonė; nepatogūs (arba nesutarti) klausimai lieka neatsakyti arba yra baudžiami.

Į militarizmo traukinį šoka ir universitetai. Lietuvos Edukologijos universitetas, kartu su Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, sukūrė naują bakalauro studijų programą „Istorija ir pilietinis ugdymas“, kurios studentai(-ės), be kita ko, „susipažins su svarbiausiais karybos elementais“ bei dalyvaus sukarintoje praktikoje. Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM organizuoja moksleivių konkursą „Praeities stiprybė – dabarčiai“, kurio metu jie, be kita ko, lankysis(-osi) Lietuvos kariuomenės daliniuose. Tokie susitikimai, kuris numatytas ir VDU, vyksta ir kituose universitetuose.

Baimėmis paremta krašto apsaugos stiprinimo politika valstybei kainuoja milžiniškus pinigus, kurie verčiau būtų skiriami socialinei apsaugai, švietimui, viešosioms paslaugoms. Šiais metais krašto apsaugos biudžetui buvo skirti papildomi 162 mln. eurų, tuo tarpu švietimo ministerija teisinasi neturinti lėšų mokytojams grąžinti algas į nominalų prieš krizinį lygį. Šiais metais mokytojų atlyginimams kelti skirta tik 9 mln. eurų, o ikimokyklinio ugdymo auklėtojams – 4,4 mln. eurų. Akivaizdu, kad be nuolatinio visuomenės bauginimo gresiančiu karu, užsienio priešais, tokia politika nebūtų pateisinama daugelio piliečių (tikimės, kad ir nėra).

AMF kviečia universitetų bendruomenes ir visuomenę priešintis dangstomai politikai, kuri iš esmės kišasi į vis daugiau kasdienybės sričių ir neturi nieko bendra su nacionalinio saugumo stiprinimu,

AMF pasisako prieš verbavimo renginius universitetuose, nes politiniai sprendimai, kurie paliečia visą visuomenę, turi būti sprendžiami diskusija, o ne bauginimu. Jei universitetus siekiame išlaikyti autonomiškomis ir kritišką mintį puoselėjančiomis bendruomenėmis, tai valstybės politika pirmiausiai turi būti kvestionuojama, o ne aklai vykdoma.

Vasario 9 d. kviečiame atvykti į VDU organizuojamą verbavimo renginį ir kelti diskusiją, o ne tyliai klausytis tik vienos iš pozicijų.

Informaciniame susitikime – apie tarnybą kariuomenėje

Posted in Naujienos | Comments Off on AMF pasisako prieš militaristinę propagandą (universitetuose)

AUKŠTOJO MOXLO BYLA BAIGTA!

[EN below]

Vasario 2 d. Kauno apygardos teismas panaikino apylinkės teismo sprendimą ir bylą nutraukė.

Fakultetas sveikina tokį sprendimą. Susirinkimų įstatymo taikymas yra labai retai patikrinimas teismuose, todėl tokie sprendimai yra ypač naudingi gana ribotai susirinkimų laisvei tvirtinti.

Besidžiaugdami AMF studentai nori priminti, kad teisingumas buvo pažeistas dar rugsėjo 1-ąją, kuomet policijos pareigūnai trukdė teisėtam susirinkimui, o vėliau surašytas AT pažeidimo protokolas pasibaigė daug laiko, energijos ir nervų kainavusiu bylinėjimusi. Tikimės, kad šis sprendimas ateityje privers pareigūnus pamąstyti daugiau.

Fakultetas dėkoja adv. G. Černiauskui už neatlygintiną pagalbą.

Platesnių komentarų apie visą bylos nagrinėjimo procesą ir jos baigtį laukite artimiausiomis dienomis. Taip pat šią savaitę informuosime apie tolimesnę AMF veiklą, prie kurios prisidėti esate laukiami.

—————————–

AUKŠTASIS MOXLAS CASE IS CLOSED!

On the 2nd of February a higher court decision repealed previous court’s decision and closed the case, i.e. the students are not guilty.

AM students congratulate such decision. The Meeting law is rarely tested at the courts. Therefore such decisions are highly relevant in securing the already hindered right of gathering.

While celebrating, AMF students would like to remind, that rights of people were infringed on the 1st of September, when police officers interrupted a legal gathering and later accused of breaking the law. That ended in a court case which required a lot of time, energy and nerve to deal with. We hope that this decision will pressure the officers to think twice in the future.

The students are grateful to the lawyer G. Černiauskas, who defended the accused for free.

This week the AMF will also inform about its further activity, which you will be kindly invited to join.

Posted in Naujienos | Comments Off on AUKŠTOJO MOXLO BYLA BAIGTA!

Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šis įrašas nukopijuotas iš: http://www.daivarepeckaite.com/2015/12/diskusija-apie-aukstojo-mokslo-ateiti/

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Diskusija vyko VDU, atėjo ir rektorius, greičiausiai sunerimęs dėl to, kad teismo sprendimas visgi buvo nepalankus protesto akciją rugsėjį organizavusiems dviem studentams. Baudos aktyvistai negaus, esą teismas pasitarnaus tik kaip įspėjimas daugiau taip nedaryti, bet nuteistieji visko taip palikti neketina ir žadėjo būtinai teikti apeliaciją.

Asamblėja

Pirmą kartą gyvenime galėjau su rektoriumi pakalbėti, nors ir tokiu formatu, apie problemas. Iki šiol daug dažniau matydavau ne jį, o jo parašą ant atostogų ar komandiruočių įsakymų, projektų paraiškų ir pan. Rektorius man pasirodė atviras ir kritiškas administracijai, nekrūpčiojo ir nelaidė piktų žvilgsnių, kaip kai kurios valstybės sektoriaus darbuotojos, kai aplinkui yra kritiškai nusiteikusių žurnalisčių ar NVO atstovių. Jis ne kartą padrąsino studentes išsakyti problemas ir pritarė, kad konfrontacija – sveika. Man atrodo, jeigu administracija dažniau surinktų savo darbuotojas, išklausytų ir diskutuotų su jomis, daug kas pamirštų skųstis dėl mažo atlyginimo ir vėl pasijaustų bendruomenės dalimi.

Tačiau už konfrontaciją man buvo įdomiau štai kas – kas visas šias žmogas vis dar čia laiko? Salėje skambėjo nusiskundimai, kad dėstytojos neleidžia studentėms nelankyti seminarų ir pavėlinti atsiskaitymų dėl to, kad studentė dirba, kad praranda savitvardą ir aprėkia, kad laiko studentes „mėsos gabalais“ – statistiniais vienetais. Studentų atstovybės atstovė sakė, kad jokių problemų nematė ir kad jai kažkodėl niekas niekada nieko nesako. Na, žinoma, puikiai prisimenu iš VU, kaip nepotizmu garsėjusios atstovybės niekada nieko nematė, ir ne jų darbas ką nors kada nors matyti. Turbūt gerai, kad rektorius išgirdo, jog studentės jaučiasi niekaip neatstovaujamos.

Dar buvo nusiskundimų, kad studijuojant reikia dirbti, o į studento skundą, kad nepavyksta suderinti studijų su darbu, kažkoks dėstytojas kažkam esą atsakęs, kad ir pats dirba kitame darbe. Tai papasakojęs studentas mano, kad dėstytojas kitame darbe dirba tik savo malonumui, kas dar kartą parodo, kaip atitrūkusios nuo dėstytojų realybės yra studentės. Supratau, kad, padirbusi VDU, praradau empatiją studentėms, ir tai kelia nerimą. Užtat pajutau empatiją pačias nuobodžiausias paskaitas vedusioms dėstytojoms. Aš nenorėčiau būti pažymių rašymo mašina tingioms ir nemotyvuotoms diplomų medžiotojoms, visada turinčioms kitų prioritetų, bet jų masuotėje lengva nepastebėti ir tikrai motyvuotų, kurios per porą metų praranda entuziazmą. Tik va, atlyginimai tokie maži (asistentės pareigose – 50 eurų/mėn. už 3 akademines valandas dėstymo 1 kartą per savaitę bakalaurantėms), kad būtų daug vertingiau tas valandas skirti pelningesniam darbui, o su tom keliomis motyvuotomis studentėmis susitikti dviem valandoms kartą per mėnesį, pavaišinti jas latte, viską papasakoti ir nurodyti literatūrą savišvietai. Dėstytojos atlyginimo pakanka tik kasdien išgerti espresso – dėl tokio atlyginimo tikrai neverta lipti iš lovos, jei dar ir studentės nemotyvuoja. Kiek kalbuosi su akademikėmis, dažniausiai girdžiu, kad pagrindinė paskata kokybiškai dėstyti – kad nebūtų gėda prieš save.

Kaip atsakas į universitetų neoliberalizaciją anuomet atsirado LUNI – Laisvasis universitetas. Jo idėja paprasta: kažkas mėgsta pasakoti, kažkas nori išmokti, o pinigų srautus aptarnaujantys universitetai vis mažiau pajėgūs juos kokybiškai suvesti. Tačiau galiausiai viskas išsirutuliojo į ekskursijas arba pasakojimus – mokyti savanoriškais pagrindais daug norinčių neatsirado. Galbūt dėl to, kad jau dėsto kažkur kitur? Kodėl tų, kas nori mokyti, ir tų, kas nori mokytis, niekaip nesuveda neinstitucinis formatas?

Atsitraukim truputį ir pažiūrėkim iš toli. Kažko išmokti norinčios studentės stoja į universitetus ir ten sutinka vangias, diplomą už tai, kad fiziškai sėdi paskaitoje ir žaidžia „Candy Crush“, besitikinčias gauti bendraamžes. Taip pat sutinka pervargusias dėstytojas – daugelis sunkiai sugeba sudominti, nelaido fejerverkų, nes tuo pat metu rašo disertaciją arba kažkur „chaltūrina“. Už visa tai susimoka gana nemažą sumą – metinės studijų įmokos pakaktų vienos dėstytojos asistentės (t.y., žmogos be daktarės laipsnio) atlyginimui išmokėti. Kad galėtų susimokėti, studentės dirba. Nuovargis trukdo kažko išmokti, atsiranda noras prašinėti, kad, pusės seminarų nelankius, būtų galima kaip nors praslysti. Dėstytojos nori pasakoti ir mokyti, bet sutinka tuščius žvilgsnius, kurie greitai nudrenuoja motyvaciją, ir kas mėnesį banko sąskaitoje randa nedidelę išmaldą, kurią turi papildyti kokiu kitu darbu. Ir kodėl tos žmogos visa tai daro?

Tik nesakykite, kad tai neišvengiama. Jeigu dirbančios studentės turi 600 laisvų eurų per metus, susibūrusios į grupes po dešimt, jos galėtų pasamdyti dešimt doktorančių vesti dešimčiai skirtingų paskaitų kas savaitę po dvi valandas! Taip, jos tiek sumoka ir doktorantės tiek gauna. Tai būtų efektyvi darbinė grupė, kurioje būtų galima daryti greitą pažangą, o susitikimų laiką priderinti prie individualaus tvarkaraščio. Tuo pat metu jos (galbūt kartu su doktorantėmis) internetu galėtų klausyti Coursera, TED ir Youtube paskaitas, kurias skaito geriausios savo srities profesionalės visame pasaulyje. Jeigu tikslas yra kažko išmokti, tai būtų galima padaryti štai taip, neapsivyniojant klaidžiais biurokratijos voratinkliais.

Bet universitetas ne tik moko – universitetas taip pat tiekia laipsnius. Kaip suprantu, tik dėl to kasmet daugybė studenčių, kurioms mintis apie teoriją ir kritinį mąstymą kelia paniką, grieždamos dantis kenčia universiteto rutiną. O galėtų savo laiką panaudoti toms veikloms, kuriose atsiskleidžia kaip įdomios ir kūrybingos žmogos, pavyzdžiui, renginių organizavimui ar veltinio vėlimui. Bet Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvistės savo protestu kaip tik ir norėjo atkreipti dėmesį, kad laipsnis nepadeda susirasti mėgstamo darbo. Kuo toliau, tuo ši tendencija stiprės. Iš IT srityje dirbančių pažįstamų girdėjau, kad IT įmonės jau dabar ieško „universiteto nesugadintų“ programuotojų. Sėkmingiausių pasaulyje startuolių įkūrėjos viešai džiaugiasi savo sprendimu mesti studijas. Darbdavės skundžiasi universitetinių žinių kokybe ir sako, kad praktika svarbiau. Ilgainiui vis didesnė dalis verslų supranta, kad diplomas įrodo tik viena – gebėjimą struktūruotai dirbti, laikyti egzaminus, laiku atsiskaityti.

Taigi jei studentė už 600 eurų per metus ar daugiau negali nusipirkti bilieto į darbo rinką, o suteikiamos žinios jai netinka (dėl to, kad niekas netinka, arba dėl to, kad esamos dėstytojos negeba atitikti jos reikalavimų), tai kam tas žinias pirkti?

Atrodytų, šiais laikais nieko nebūtų paprasčiau nei sukurti mobiliąją programėlę, per kurią už 50 eurų per mėnesį vienai ar keliese būtų galima užsisakyti paskaitų ciklą iš bet kurios doktorantės. Bet jei man fizinis asmuo pasiūlytų už 50 eurų dėstyti paskaitų ciklą, pasakyčiau, kad per žema kaina, ir nesivarginčiau. Kodėl tiek daug mūsų per gyvenimą nors kartą varginomės tokiomis sąlygomis? Ogi todėl, kad universitetas moka ir socialiniu kapitalu – tradicine reputacija, įvaizdžiu, galimybe jaustis eksperte. Būtent universitetų darbuotojoms taikomi įvairūs pasiūlymai pasistažuoti, palengvinta vizų tvarka dirbti kitoje valstybėje, gausybė konferencijų, kur apmoka bilietus ir nakvynę… Pastebėjau, kad mano laiškus greičiau atsako, jei siunčiu iš darbinio pašto.

Va čia ir prasideda.

Posted in Medija, Naujienos | Comments Off on Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Eglė ir aukštasis moxlas*

šis įrašas nukopijuotas iš blog’o: http://observantowl.blogspot.lt/2016/01/egle-ir-aukstasis-moxlas.html?spref=fb&m=1

Iš esmės šis įrašas brendo jau labai ilgai, bet neturėjau jam laiko, nes mokiausi. Dabar gi tas palaimingas laikotarpis tarp paskaitų ir sesijos, kai galima užsiimti visokiais tuštybės projektais, tai pristatau savąjį – šitą įrašą.

Aš esu Eglė, man 25 metai. Moku kalbėti angliškai ir daniškai. Daniškai išmokau studijuodama Skandinavų (danų) filologiją VU, Skandinavistikos centre. Čia buvo mano bakalauras. O dabar yra magistras – irgi Skandinavų filologija su dar 3 dalykais iš TSPMI apie ES. Pati nežinau, kam juos pasirinkau, tikriausiai iš egzistencinės baimės ir nenoro mokytis apie literatūrą, bet buvo įdomu ir visai nesigailiu.

Greta studijų aš dirbu pilnu etatu. Pakalbėkime apie tai.

Lietuvoje mokslas teoriškai yra prieinamas visiems ir nemokamas gerai besimokantiems. Bet tas prieinamumas net gerai besimokantiems yra toks abejotinas. Nu nes pats mokslas kaip ir nemokamas, bet nuo knygų graužimo sotus nebūsi. Tai arba sėdėsi tėvams ant sprando, arba dirbsi, arba turėsi sponsorių/-ę (kas irgi darbas šiaip jau), arba imsi paskolą, arba varysi į JAV užsidirbt (ar kas nors dar taip daro?), tik nežinia, ar dar netingėsi studijuot po to

Čia tik 15 EUR mažiau nei mėnesinė skatinamoji stipendija VU, kurią gauna 1% grupės, jei grupė pakankamai didelė (pvz., Skandinavistikos magistrantai gali negaut stipendijos, o paskui gaut magna cum laude)

Tai kadangi lietuviams laisvė yra vertybė, studentai eina dirbt, nes nenori tėvams sode padėt tikriausiai. Nu arba tėvai neturi pinigų, arba tėvų nėra.

Dabar pakalbėkim apie dėstytojus. Neoficialūs liudijimai teigia, kad jaunas dėstytojas gali tikėtis apie 600 EUR už etatą. Kiti neoficialūs liudijimai teigia, kad jaunas dėstytojas negali tikėtis pilno etato. Arba gali tikėtis dirbti kaip už pilną etatą, bet jam mokės tik už dalį viso pradirbto laiko. Apie tai plačiau jau rašė buvęs dėstytojas Rimantas Kimta.

Visokie VU rektorato atstovai tuo tarpu iki naujo rektoriaus rinkimų teigė, kad “kas dirba, tas užsidirba” ir “vidurkis aukštas” ir kad “kiti projektus daro, ko jūs nedarot?”, bei “čia nekoks komunizmas, kad vienodai uždirbtų visi”. Px, kad tie, kas dirba nebūtinai užsidirba, kad vidurkis nieko nesako kai didelis svyravimas, kad projektai yra papildomas darbas, o kalbame apie atlyginimą už 40 valandų darbo per savaitę, ir kad nenorima, kad visi vienodai uždirbtų, bet kad nu dėstytojams nereikėtų raudonuoti banke, kai jiems kreditinės kortelės neišduoda.

Dabar išrinktas naujas rektorius, tai sako, kad pradės mokėti jau nuo dabar “paramą” mažiausiai uždirbantiems dėstytojams. Tikiuosi, nepamirš, kai taip pat būtų galima užefektyvinti daug ką universitete. Ar tikrai istorijos, komunikacijos ir filologijos fakultetams reikia trijų dekanatų? Tas pats pasakytina ir apie chem- ir fizfakus. O sutaupius galima ir algas pradėti kelti realiai, o ne su parama.

Anyway, tradiciškai, gindamiesi nuo bado dėstytojai prisigalvoja “projektų”. Tai gali būti realiai naudingi žmonijai irba mokslui projektai, tai gali būti skiltis kokiam žurnale/portale, kokios nors mokslinės pareigos institute, šiaip kitas darbas (nors preferably pakankamai geras, kad esami studentai netyčia nepradėtų ten vadovauti) arba aferos. Aferos tai ten visokios durnos studijų programos (neseniai, o gal ir dar vis, buvo bandoma įkurti “Ekonominės lingvistikos” bakalauro programą. Kaip pretenduojanti į lingvistus, teigiu, kad ta programa yra durna), durni nauji pasirenkamieji dalykai (ŠU buvo galima pasirinkti skaitymą iš delno) visokia chaltūra (teko matyti 3 puslapių mokslinį straipsnį), jau nekalbu apie nusikalstamą veiklą – nuplagijuotus mokslinius darbus ar neaiškias neaiškiais būdais pinigus plaun uždirbančias įmones/organizacijas.

Tiek studentų, tiek dėstytojų papildoma veikla (ta veikla, dėl kurios jūs nebadaujat ir plaunat galvą šampūnu, o ne muilu Miau), tiesa, privalo netrukdyti studijoms/dėstymui. Tai yra bent jau mano katedros ir fakulteto, o turbūt ir universiteto, dogma.

Matematiškai skaičiuojant valandas, studentui darbą (aš čia kalbu apie darbą pilnu etatu, nes magistrantai mano aplinkoje praktiškai kitaip ir nedaro. Puse etato dirba BA studentai, nes turi daugiau paskaitų) ir studijas galima pilnai suderinti. Skiriant sau 8 valandas miego per parą, nedirbant viršvalandžių, jūs pilnai atidirbsite už visus kreditus ir netgi liks kelios valandos per savaitę kitai veiklai (namų tvarkymui, pavyzdžiui). Praktiškai smegenys po sąžiningo dienos darbo nebeveikia, tai eisit į paskaitas jau pavargę, kur sutiksite pavargusį dėstytoją. Pavargęs dėstytojas iš paskutiniųjų jums bandys kažką padėstyt, jūsų bendrakursiai ir jūs pats bandysite neužmigti ir kažką dar dar pasakyti per seminarą. Dėstytojas jums duos skaityti namie straipsnių, kurių perskaitysite kas antrą-trečią, kitų – tik anotacijas ir išvadas. Grįšite namo ir turėsite jėgų tik Instragramui. Facebookas jau bus too advanced, nes ten per daug raidžių.

Kiti dėstytojai, teisybės dėlei, iš jūsų nieko ir nesitikės ir namų darbų nebus. Egzaminas bus supersunkus (nes nieko neveikėt visą semestrą), bet gausit 10. Jei ne tokie dėstytojai, jūs nepavežtumėte krūvio išvis, tai tik džiaugsitės. Jei esate durnas, galvosit, kad išdūrėt dėstytoją. Jei esat kaip aš, galvosit, kad čia kažkas ne taip. Jei esat protingas, tai jūs nesusidūrėt su šita situacija, nes nederinat studijų ir darbo.

Magistre pagal idėją dar galėtumėte rašyti ir straipsnius. Jei jums tai pavyktų, papasakokit man, kaip. Aš jau nekalbu apie visokius papildomus renginius, kuriuos organizuoja universitetas, ir kurie visada sutaps su jūsų darbo laiku. Tai tada jei norėsite ten vaikščioti, turėsite imti laisvadienius darbe, kas reiškia, kad normaliai neatostogausite 2-3 metus. Kitu atveju atostogas vis tiek imsite sesijai, tai irgi jų liks mažiau.

Taip pat galite susidurti su sveikatos problemomis. Nekalbu apie psichologines problemas – jos individualios. Bet pvz., jei prastai valgysit, galit susivaryt skrandį. Aš besėdėdama susivariau sprandą biškį (tikiuosi, kad atsistatys). Beje, tie, kurie sakot, kad visada galima rasti laiko sportui, galit susikišti štangą subinėn. Jūs esat kita versija pardavėjų, įkalbinėjančių pasiimti kažką kreditan, kur reikės mokėti “tik 2 eurus per dieną. Juk tiek skiriate kavai”. Na ir šiaip nuo streso tikėtina galit lengviau peršalti turbūt. Peršalti, beje, negalima. Aš pernai peršalau kaip tik per pavasario atostogas univere – štai kaip gerai mano organizmas supranta, kad reikia keep it together 🙂

Kaip atrodo dėstytojų rutina – nežinau. Bet įtariu, ne kažką geriau. Juolab, kad VU visaip įdomiai skaičiuoja darbo valandas. Nu ten dėstymas yra darbo valandos, bet pasiruošimas paskaitoms – tik iš dalies. Jei dėstytojas dėsto srautui, tai egzaminas irgi apmokamas tik viso srauto. Tai yra, egzaminą vienu metu laiko 100 studentų vienoj vietoj, o dėstytojas turi kažkaip užtikrinti, kad niekas nenusirašinėja. Taip, galima kviestis VU SA, kad padėtų stebėt, bet juos daug kas kviečiasi ir jie nevisada gali. Taip pat darbo valandų dalis nėra visokie administraciniai rūpesčiai ar studijų kokybės ir kt. ataskaitų rašymas.

Jau nekalbu apie darbo kultūrą universitetuose. Iš to, ką teko matyti, atrodo, kad tose korporacijose, kuriose esu dirbusi, su darbuotojais elgiamasi 10 kartų geriau nei su universiteto dėstytojais. O tos korporacijos tikrai ne Google.

Vis dėlto, niekada negalima pažeisti dogmos. Todėl jūs šiukštu dėstytojams nesakysite, kad negalite to ir ano, nes darbas, o dėstytojai jums nesakys, kad vėluoja į paskaitą, nes darbas. Na, išskyrus paskaitų laiko derinimus, kai darbo egzistavimas pripažįstamas, nors yra profesorių, kurie ir čia jokių pasiteisinimų nepriima (teko girdėti, neteko susidurti). Žodžiu, universitete apsimetama, kad daugiau niekur nedirbama, darbe apsimetama, kad niekur nestudijuojama. Visi laimingi kaip Sovietų Sąjungoj (oh yeah, she went there), moxlas visiems prieinamas. Tačiau mokslas ir studijos Lietuvoje prieinamos tik tiems, kuriuos kažkas remia, nes kokybei reikia laiko/pinigų, kurių neturi nei dėstytojai, nei studentai.

Greitai, gerai ir pigiai nebūna

Iš esmės nesigailiu, kad įstojau, nes taip smarkiai kaip pastaruosius pusantrų metų nelavėjau nuo dvyliktos klasės. Aš nežinau, kas per antžmogiai yra didžioji dauguma mano dėstytojų, bet kažkaip jie, nepaisant visų aukščiau išvardytų šūdų, vis tiek yra reiklūs ir smegenys galandantys, nors ir akivaizdžiai pavargę. Ir dabar svarstau, ar stoti į PhD, kad kada nors prie jų gal prisijungčiau. Iš vienos pusės yra viskas, ką surašiau šitam tekste, o iš kitos – labai noriu daryt tyrimus

______________________________________________________
* Eglė nepriklauso Aukštojo Moxlo grupei, bet galimai yra susijusi su jos nariais per Facebooką ar kitaip ir galimai palaiko jų nepankiškus tikslus.

Posted in Medija, Naujienos | Comments Off on Eglė ir aukštasis moxlas*